Stiveno Kingo (Stepheno King) romanas ,,Mizerė” (Misery) jau beveik 40 metų yra laikomas vienu ryškiausiu ir meistriškiausiu trileriu, o jo istorija apie rašytoją ir jo karštąją gerbėją sėkmingai persikėlė į kino ekraną ir teatro sceną. Pjesę galima vadinti drama, aistros romantika, veiksmo kupina istorija, kurios centre – automobilio avarijoje išgyvenęs rašytojas Polas Šeldonas ir jį išgelbėjusi ,,fantastiškoji gerbėja” Anė Vilkes.
*Renginys nemokamas.
Ėriškių kultūros centro vykdomas projektas “Man įdomu” šį kartą vaikus ir paauglius kviečia į magišką bei linksmą susitikimą su iliuzijos ir magijos virtuozu. Į svečius atvyks komedijos magijos atstovas Jurijus Majauskas.Susitikime išgirsime kaip ir kodėl tampama magijos kūrėju, kokių savybių tam reikia. Svečias atliks ne vieną magišką triuką įvairiomis technikomis, o be to, visi triukai linksmi ir komiški.
Susitikime Spalio 29 d., 13 val. Ėriškių kultūros centre – Jurijaus Majausko „Magijos Šou!“. Renginys nemokamas. Renginio metu bus fotografuojama ar filmuojama. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/Eriskiukultura
Projektą finansuoja Panevėžio rajono savivaldybė.
Parodos aprašymas
Jausmų interjerai: nuo daiktiškumo iki erdvės dekonstrukcijos
Tapytoja Aistė Bugailiškytė kūryboje yra pasirinkusi transformuoti XIX a. populiarų
interjero portretų žanrą ir yra pritaikiusi klasikinės lietuvių koloristinės mokyklos filosofiją (baigė
Vilniaus dailės akademijoje tapybą pas Kostą Dereškevičių, Arvydą Šaltenį ir Algimantą Joną
Kurą). Menininkės tapybos pasaulis – gana dualus, t. y. varijuojantis tarp aš ir kito, tarp aš ir
daiktiškumo, tarp vienų ir kitų darbo plokštumoje susisiejančių erdviškumų. Neretai šie skirtingi
prasmių ryšiai vienas kitą veikia, tarsi susilieja bendroje paveikslo plokštumoje. Tai lėmė išsivystyti
naujai tapytojos Aistės Bugailiškytės kūrybos krypčiai – erdvės dekonstrukcijai, kuriai ir skirta
būsima personalinė menininkės paroda, apjungianti ankstesnę ir naujausią kūrybą.
Viena vertus, Aistės Bugailiškytės tapybos darbuose vizualųjį naratyvą konstruoja
daiktiškumas – ilgos senovinės užuolaidos, aukštos lubos, knygų lentynos, senoviniai šviestuvai,
gėlių vazos… Tas daiktiškumas tapytojos kūryboje tampa tarsi vienatvės ir savirefleksijos,
intymumo ir asmeniškumo, pragmatiškumo ir jausmų išraiška. Be to, kartais paveiksluose kiti
įvaizdžiai – damų, aristokratiškų moterų, džentelmenų – tarsi irgi yra sudaiktinami, rodos, būtų kaip
kokie statistai, kurie „gyvena“ paveiksluose.
Kita vertus, daiktiškumą Aistė Bugailiškytė tapyboje jungia ir su erdvės dekonstrukcija
arba išryškina darbe tik ją (rožinės sienos veda į tolumoje esantį mįslinga tuščią kambarį, grindys,
išmargintos juodai baltais kvadratais, tampa dviejų erdvių jungtimi). Autorė naujausių darbų cikle
pabrėžia skirtingus erdviškumus, kurie vienas su kitu susipina. Anfiladines erdves Aistė
Bugailiškytė dekonstruoja, taip akcentuoja skirtingus erdviškumus ar juos išskiria/atskiria. Šiuo
atveju išnyksta riba, skirianti šiapus ir anapus erdves, nes Aistė Bugailiškytė tapybos plokštumoje
jas tarsi ištrina ir lieka tik erdvės erdvėje principas. Kitais atvejais paveiksluose dideli langai,
masyvūs veidrodžiai tampa tais erdves dekonstruojančiais įvaizdžiais.
Tapytoja Aistė Bugailiškytė žiūrovą veda po vaizduotės miražus, interjerus, erdves erdvėje,
drąsiai apeliuoja į žiūrovo minties judesį. Menininkei išlieka itin svarbus vaizdinio paveikumas,
kuris sužadintų emocinį ir intelektinį patyrimą, kad žiūrovas būtų skatinamas pratęsti
tapytojos užmintą vizualųjį naratyvą. Plėtodama naują kūrybos kryptį – erdvės dekonstrukciją –
Aistė Bugailiškytė parodo, kaip skirtingos erdvės gali viena kitą veikti arba būti kaip atskiros.
Astijus Krauleidis-Vermontas
(Piliakalnyje)
