„Kartą gyveno…“ 2021 m.

Jaunųjų pasakų vertėjų ir iliustruotojų konkurso „Kartą gyveno…“ 2021 m., skirto ėriškiečio kalbininko, pasakų vertėjo, profesoriaus Juozo Balčikonio 136-osioms gimimo metinėms, dalyvių darbai.

Eglė Šeštokaitė
« 1 17 »

„Kartą gyveno…“ 2021 m. pasakos.

Jaunųjų pasakų vertėjų kūrėjų „Kartą gyveno…“ 2021 m., skirto ėriškiečio kalbininko, pasakų vertėjo, profesoriaus Juozo Balčikonio 136-osioms gimimo metinėms, dalyvių pasakos.

                                                                                                                          Mingailė Marčiukonytė

Piktadarys Korona

Kartą Žemėje apsigyveno piktadarys Korona virusas. Jis buvo apvalus, žalias, gleivėtas, su viena geltona akimi. Blogiausia tai, kad jis nejautė gerų jausmų, o tik pyktį. Ir visai nekeista, kad jis buvo piktas, kadangi virusas atkeliavo iš Pykčio karalystės. Savo Pykčio karalystėje jis buvo vienintelis gyventojas, todėl ir panoro žmones paversti korona virusais, kad turėtų draugų. Bet atvykęs į Žemę Korona virusas suprato, kad paversti žmones virusais nebus taip lengva, kadangi tik tokius kaip jis pats, piktus ir savanaudžius, įmanoma paversti virusais. Todėl Korona ėmėsi darbo. Po keletą dienų per televiziją pranešė, kad korona virusais tapo šimtas žmonių, o tai girdėdamas Korona  tik prunkštė, nes nemokėjo juoktis. Kuo toliau, tuo labiau žmonės darėsi liūdnesni.

Viename Barbario miestelyje gyveno mergaitė Bela. Ji buvo gera, daili ir visada linksma. Bet tai truko neilgai, nes Belos tėvai taip pat tapo virusais. Mergaitė iš nevilties vakare nuėjo prie upelio, atsisėdo ant akmens ir atsiduso. Tik staiga krūmai pradėjo šlamėti ir iš jų išlindo mažas mažas žmogeliukas.

  – Labas, aš kaukas, – pasigirdo balsas iš žmogeliuko.

 – Sveikas, aš Bela, – nedrąsiai atsakė mergaitė.

 – Draugaukim!? – klustelėjo kaukas.

 – Galime draugauti, bet tu kaukas, aš žmogus… Ir išvis, ką čia veiki? – paklausė Bela.

                    Kaukas atsakė:

 – Pas mus kiekvieną naktį ateina Korona, aš pabėgau, kad jis manęs nepaverstų

virusu.

       – Aišku, supratau. Pas mus irgi Korona siaučia, mano tėvus pavertė virusais, dabar jie

 pikti ir nelaimingi. Gaila, kad niekas nežino, kaip jį įveikti, – neviltingai tarė Bela.

                     – Tai vat, kad ir aš nežinau, kaip jį įveikti, – pasakė kaukas.

                     – Oi, atsiprašau, aš toks užmirštuolis, nepasakiau savo vardo! Aš Bobas, – pridūrė kaukas.

                     – Bobas? Gražus vardas, bet žinai, ką aš sugalvojau? Manau, kad mes galėtume nugalėti Koroną, juk turi būti būdas, kaip jį įveikti, tereikia paieškoti informacijos. Ką tu apie tai manai? –pasiūlė Bela.

                     – Manau, jog tai puiki idėja! Pradėkime jau dabar ieškoti informacijos!

                   Tuo tarpu Korona galvojo, ką padaryti, kad žmonės ir kaukai būtų dar liūdnesni.

                    – Sugalvojau! Saulė! – šūktelėjo virusas ir ėmėsi darbo.

 Korona pradėjo statyti didelį bokštą, kuris užstotų saulę. Ryte bokštas buvo baigtas. Žmonės pasidarė dar labiau niūrūs ir nuliūdę, nes nebuvo saulės.

       Na, o Bela su Bobu visaip bandė išsiaiškinti, kaip nugalėti virusą. Jie nuvyko į biblioteką ir pasiėmė daug knygų. Draugai jau skaitė devintą knygą, bet informacijos jokios nerado, tik staiga netikėtai pamatė skyrių ,,Kaip nugalėti virusus, tokius kaip koronavirusas, gripas…“ Bela su Bobu labai susidomėjo ir, suradę pastraipą apie Koroną, pradėjo skaityti. Beskaitydami jie aptiko užuominą, kaip nugalėti šį baisų virusą. Užuomina buvo sudėliota iš kelių mįslių: ,,Važiu žmogus važinėja, paskui šuva bėginėja. Anei važio vėžių, anei šuns pėdų.“, tada nusigauti prie ,,Senas senelis kuprotas, jėgom bagotas, kiek jis paneša – nei šimtas arklių nepaveža.“, o prie jo bus ,,Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta.“ Tada įėjus ten stebėti ,,Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas“ ir, saulei leidžiantis, pamatysite atsakymą.

    Bela su Bobu pradėjo sukti galvas, kaip išspręsti šias užuominas. Jie nenorėjo pasiduoti ir nusprendė pirma sužinoti, kas tas ,,Važiu žmogus važinėja, paskui šuva bėginėja. Anei vėžio vėžių, anei šuns pėdų“. Ilgai jie galvojo, kas tai galėtų būti… Nieko nebesugalvodami pasinėrė į knygas ir ten greitai surado atsakymą, kuris reiškė – PLAUKTI VALTIMI. Be šios įmintos užuominos reikėjo įminti dar keturias mįsles, bet Bela ir Bobas jau buvo pavargę ir savo darbą nukėlė rytojui.

  Kitą dieną jie vėl kibo į darbą, tačiau Bela pastebėjo, jog kaukas labai liūdnas ir paklausė:

              – Bobai, kas nutiko, kodėl tu toks liūdnas?

              – Mano tėvus Korona pavertė virusais. Dabar jie pikti ir liūdni, – atsakė Kaukas.

              – Neliūdėk! Mes juos išgelbėsime, mano tėvus irgi Korona virusais pavertė, – pasiguodė mergaitė.

             Ir jie tęsė savo darbą. Pirmiausia išsiaiškino, ką reiškia ,,Senas senelis kuprotas, jėgom bagotas, kiek jis paneša – nei šimtas arklių nepaveža“. Tai reiškė TILTĄ. Na, o ,,Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta.‘‘ reiškė NAMĄ. Draugužiai apsidžiaugė, kad pavyko įminti šias užuominas ir nusprendė, jog šią dieną pakaks. Kitą dieną jie išsiaiškino, kas yra ,,Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas“. Tai buvo MALŪNAS. Taip per tris dienas jie įminė visas mįsles.

    Išsiaiškinę, ką reiškia kiekviena mįslė, jie nieko nebelaukė ir pradėjo daryti viską, kaip buvo nurodyta tekste. O tai reiškė, kad pirmiausia reikia plaukti valtimi. Tik bėda ta, kad jie neturėjo nei valties, nei žinojo kur plaukti… Truputį pagalvoję, jie nusprendė pasiimti Belos tėvų valtį ir plaukti prie Bobo namo esančia upe, nes knyga buvo iš Kaukų bibliotekos, o Kaukų pasaulis turėjo tik vieną upę. Įpusėjus upę, pasidarė daug sunkiau irtis valtimi, ir jiems net nespėjus susivokti, kas vyksta, į jų valtį įšoko akmeninis krokodilas ir suriko:

   – Ką jūs čia darote?!!

Draugai išsigandę pralemeno:

  – Plaukiame… prie tilto…

  – Jeigu norite ten plaukti, jums reikės atsakyti į mano klausimus, – pareiškė krokodilas.

 – Pirmas klausimas: be ko dūšia negali į dangų nueiti?

 – Be kelio, – vienbalsiai atsakė draugai.

 –Teisingai. Antras klausimas: kada jūreiviai aukštyn galva vaikšto? – toliau tikrino krokodilas.

– Visada. – ištarė kaukas.

– Ir vėl teisingai. Trečias klausimas. Kada žmogus stovi ant vienos kojos? – jau truputį nusiminęs klausė akmenuotasis.

– Kai medituoja, – nedrąsiai ištarė Bela.

– Neteisingai!!! – apsidžiaugė krokodilas. – Niekur jūs neplauksite!!! – sušuko klausinėtojas.

– Ne, ne, duokite dar galimybę pabandyti, aš žinau atsakymą – žmogus stovi ant vienos kojos, kai maunasi kelnes, – išsigandęs pasakė Bobas.

– Teisingai… Galite plaukti… – suniurzgė krokodilas.

– Fu… – atsikvėpė draugužiai.

Vaikai plaukė toliau, kol priplaukė tiltą.

– Štai tiltas, kas dabar? – paklausė kaukiukas.

– Užlipsime ant jo ir bandysime surasti namą, nes knygoje pasakyta, jog šalia tilto bus namas,

– pasakė Bela.

– Gerai, – atsiduso kaukas.

           Kai Bela su Bobu užlipo ant tilto, jis visas pradėjo drebėti ir šnekėti:

– Ko čia atėjote ir man ramybę drumsčiate? – riaumojo tiltas.

– Mes ieškome tokio namo, jis čia kažkur turėtų būti, – kaip susitarę lemeno išsigandę vaikai.

– Jeigu norite surasti namą, pirma padėkite man, aš esu sulūžęs, sutaisykite mane, – pareiškė

senis tiltas.

– Ggerrai… – drebėdama tarė Bela.

Bela ir Bobas surado šviežių, gražių ir, svarbiausia, tvirtų šakų bei rąstų. Jie rąstus įspraudė į tilto plyšius, o šakomis perdarė tilto sulūžusius papuošimus, dar Bela prisodino ir gėlyčių.

– Ačiū jums, o dabar galite pereiti mane ir žvalgykitės to namo, – tarė tiltas.

Neilgai reikėjo ieškoti to namo, nes jis iš karto pasirodė ir keleiviai pasuko jo link. Vaikai, priėję duris, pasibeldė, bet durų niekas neatidarė, tada pabandė jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos. Staiga pro durų plyšelį kažkas uždainavo:

– Suraskit raktelį,

prie mažojo berželio,

            prie tekančio upelio,

saulei kylant,

rasai byrant.

– Tai dar ir raktelį reikės surasti?! Kiek dar užuominų teks įminti? Aš jau pavargau, o dar ir saulė leidžiasi! Mums reikės čia visą naktį praleisti, alkaniems, pavargusiems, neturintiems prieglobsčio!.. – panikavo kaukas.

– Pakentėk, nesiskųsk, tu gali eiti miegoti štai ten, po tuo dideliu ąžuolu, o prieš tai pasiskink uogų miškelyje. Aš budėsiu, kad nepramiegotume saulėtekio, – aiškino Bela.

– Ne, kartu budėsime. O dabar einame abu į miškelį uogų, – paprieštaravo Bobas.

Taip draugai susikibę už rankų nukūrino į miškelį, ten susirado uogų, grybų, pavalgė, susirado šakelių, užsikūrė laužą. Prie laužo šviesos ir šilumos geriausi draugai šnekučiavosi ir aptarinėjo rytojaus planus.

– Tikiuosi, rytoj bus gražus oras, – pasakė Kaukas.

– O aš tikiuosi, jog mūsų valties nenuplukdė, tu ją juk pririšai? – sunerimo mergaitė.

– Taip taip, pririšau, – nuramino kaukas.

           Pradėjo aušti.

– Bobai, kelkis, bėgame prie berželio, turime paskubėti! – šūktelėjo Bela.

– Gerai gerai, – mieguistai atsakė Kaukas.

– Bela, ar aš užmigau? – klustelėjo Bobas.

– Taip, – paskubom ištarė Bela.

Besišnekučiuodami draugai pasiekė berželį, apsidairę pamatė ir upelį, o upelyje plūduriavo raktas. Suradę raktą, jie labai apsidžiaugė ir greitai nudūmė prie namo, nes labai nekantravo sužinoti, kaipgi nugalėti Koroną. Atrakino namo duris ir puolė žiūrinėti pro langus, ar tik nepamatys malūno.

– Štai! Žiūrėk, Bela! Matau! Jis visai netoli, – sušuko Kaukas.

– Puiku! Bėgame prie jo, – virpėdama iš džiaugsmo atsakė Bela.

Draugams bebėgant tik švyst… Ir jie jau skrenda ore, nes juos pakėlė vėjas.

– Ko čia bastotės?! – piktu ir garsiu balsu paklausė vėjas.

– Mums reikia prie malūno, – tyliai atsakė vaikai.

– Kas stipriausias pasaulyje, a?

– Nežinome, – vienbalsiai sušnibždėjo draugai.

– Aš stipriausias!!! – sušuko vėjas.

– Taip, taip, mes tą ir norėjome pasakyti, bet matote, jūs toks didingas, kad išsigandę visai ką

kita pasakėme, – tyliai sumurmėjo draugai.

– Gerai, atleidžiu jums, eikite prie to savo malūno, – sutiko vėjas.

Vaikai nuėjo.

– Koks pasipūtęs. Esąs jis pats stipriausias pasaulyje, – išsakė savo nuomonę Kaukas.

Nuėję prie malūno, Bela su Bobu pirmiausiai jį visą apėjo, bet atsakymo nerado. Paskui apžiūrėjo malūno sienas, tačiau atsakymo irgi nerado, tada pakėlė akis į malūno sparnus ir ten pamatė užrašą:

„Būkite linksmi, nuotaikingi, meilės kupini ir nugalėsite Koroną.“.

          – Ką?!! Tik dėl tiek mes turėjo įveikti tiek kliūčių ir pavojų?! Kodėl knygoje negalėjo to parašyti? – pasipiktino kaukas.

– Taip! Čia ir yra visas atsakymas! Aš buvau linksma ir gera, todėl Korona manęs ir nepavertė

virusu. Reikia dabar sugalvoti, kaip Žemėje padaryti daug džiaugsmo ir tada Korona dings! – sušuko mergaitė.

– O kaip mes tai padarysime? Bet apie tai pagalvosime vėliau, dabar, svarbiausia, laimingai

grįžti namo, grįžę ir sugalvosime, – pasakė kaukas.

            Draugai sugrįžo prie namo, paskui prie tilto ir galiausiai priėję prie upės pamatė, kad upėje jų valties nebėra!

– Bobai, juk sakei, kad pririšai valtį! – šūktelėjo Bela.

– Na taip, pririšau, bet nežinau, kur ji dingo?! – sunerimęs pasakė Kaukas.

– Melagi tu! Tu jos nepririšai! – pyktelėjo Bela.

– Bela, nurimk, tik nesinervink, nes mums reikia būti geriems ir linksmiems, nesipykime, –

priminė kaukas.

– Gerai, tu teisus, atsiprašau… Sugalvojau! Eime paieškoti nuvirtusių medžių, tada

išskaptuosime jo vidų ir juo plauksime, – pasakė Bela.

– Puikus sumanymas. – pagyrė kaukas.

Jie pasidarė valtį ir pradėjo plaukti, ir tik štai vėl upės viduryje pasirodė akmeninis krokodilas:

– Ko čia plaukiojate? – suniurzgė krokodilas.

– Ar jūs, pone, mus prisimenate? Mes prieš tai plaukėme prie tilto, o dabar norime grįžti, –

teisinosi Bobas.

– Jeigu norite grįžti, tai ir vėl turėsite įminti vieną mįslę, nes aš jūsų taip lengvai nepraleisiu. – Taigi, mįslė yra: ,,Kepurė šiaudinė, akys stiklinės, liemuo medinis, kojos akmeninės‘‘?

– Mmm. Palaukite, leiskite pagalvoti… – paprašė Bobas.

– Skaičiuoju iki trijų: vienas, du, try… – nespėjo baigti.

– Palaukit! Senovinis namas! – sušuko apsidžiaugusi Bela.

– Gerai, ir vėl jums pasisekė, praleidžiu jus, bet daugiau čia nebeplaukite, – pasakė

Krokodilas.

– Tikrai daugiau nebeplauksime, – prižadėjo vaikai.

           Sugrįžę į namus, Bela su Bobu vėl pajuto blogą energiją, nes saulė Žemėje vis dar buvo uždengta.

– Dabar reikia sugalvoti, kaip padaryti, kad visi būtų laimingi, – nerimavo Bela.

Kaukas tarė:

– Reikia nuversti tą aukštą bokštą, kurį pastatė Korona, tada pasimatys saulė.

– Bet kaip? – paklausė Bela.

            – Galvok, galvok, galvok, – tarė sau, – taip! Sugalvojau! Reikia bombos, ji sprogs ir pastatas sugrius! – sumanė kaukas.

Mergaitė susimąstė:

      –  Bet iš kur mes gausime bombą?

– Patys saugiai padarysime, – atsakė Bobas.

            Ir jie ėmėsi darbo. Prireikė kelių dienų ir užtaisas buvo baigtas. Tada jį nunešė prie bokšto, uždegė ir pasigirdo – bummm!!!

            Žmonės ir kaukai pradėjo džiaugtis, kad saulė vėl šviečia. Pasaulyje susidarė tiek daug džiaugsmo, jog Korona išsigando ir net neatsigręždamas išdūmė į savo Pykčio karalystę, pasižadėdamas sau, kad į Žemę daugiau niekada kojos nekels. Virusui palikus Žemę, visi žmonės – tapę virusais – atgijo ir ilgai bei laimingai gyveno.

***********************************************************************

                                                                                                    Auksė Radziulytė

Negražios šlepetės

                     Visai neseniai parduotuvėje, kurioje pardavinėjo bandeles, keksiukus, pyragus, sausainius, šluotas, indus, kojines, augalus, pižamas, pieną (kurio pavadinimo nebepamenu) gyveno šlepetės. Kai kurios ten gyveno savaitę, dieną, valandą, metus ir net dvidešimt metų… Dešinėje ant dailios spalvotos lentynos buvo sudėtos naujos šlepetės. Jas nupirkdavo per dieną gal dvi. Visiems jos buvo gražios, bet ar jos buvo patogios, šimtu procentu negaliu sutikti. O kairėje, ant aukščiausios apdulkėjusios, sulūžusios lentynos, liūdėjo sudėtos senos šlepetės. Tos sudėtos šlepetės buvo paprastos su avytėmis, spalvotomis raidėmis, gražiais brūkšneliais, dideliais taškeliais, greitomis mašinytėmis, žydinčiomis gėlytėmis, geltonomis saulutėmis, linksmais paukščiukais, ilgakasėmis lėlytėmis, įdomiais skaičiais, prisirpusiomis uogomis, auksinėmis spindinčiomis žvaigždėmis, ilgais ilgais žodžiais, kalėdiniais Kalėdų senelio elniais, dailia kepurėle nuo šalčio, gudriais šuniukais, milžiniškais puodeliais, spindinčiomis karūnomis, linksmais katinais… Senesnės šlepetės nebebuvo tokios madingos, todėl žmonės sugalvojo, kad jos negražios. Žmonėms labiau patiko dešinėje pusėje esančios šlepetės. Jos buvo spalvotos, labai labai ryškios, gražios, madingos, turėjo telefono laikiklius, šildymo funkcijas. Su jomis buvo galima važinėtis kaip su riedučiais, ir jos net piešti mokėjo. Tikriausiai ir tu norėtum tokių šlepečių.

                  Per metus vieną kartą buvo išmetama po negražią šlepečių porą. O šlepetes, likusias be poros, po mėnesio atiduodavo juodiems, pilkiems, rudiems, žodžiu, margiems šunims sukramtyti. Todėl jų vis mažėjo, nes žmonėms užteko naujų šlepečių. Nors sumanūs prekybininkai skelbė dideles nuolaidas ir net atiduodavo jas nemokamai, niekas šlepetėmis nesusidomėjo ir nepirko. Tik piktais, nedraugiškais žvilgsniais į jas pažiūrėdavo – ir tai tik akies krašteliu. Kad šlepečių niekas nenori, suprato parduotuvės darbuotojai, pardavėjai, vadovai, valytojos, kepėjai, todėl ir šlepečių porą išmesdavo kas savaitę, o kartais net ir dvi poras. Nors daugelis vis dar tikėdavosi gerų žmonių širdžių ir supratimo. Ir šlepečių vis mažėjo, buvo tik dvylika, vėliau tik devynios ir galų gale – trys poros…

                 Viena parduotuvės darbuotoja labai labai gailėjo šlepečių. Todėl jas paliko tarp naujoviškų dešinėje pusėje. Padėjusi lentynos gale, uždengusi skraiste su gražiomis gėlytėmis, gražiai ir šiltai paslėpė šlepetes. Šlepetės jautė, kad jas greitai vis tiek suras piktas, todėl ir negražus bei niūrus parduotuvės darbuotojų vadovas. Ir tada jos nusprendė pabėgti. Vėliau šlepetės atsimins puikią parduotuvės darbuotoją ir jos gerą širdelę, nes ji padėjo joms ištrūkti iš mirties. Bet apie tai papasakosiu vėliau.

                 Taigi, atėjo vakaras, septynios valandos ir trys minutės, parduotuvėje nieko nebeliko ir šlepetės paspruko. Jos bėgo ilgai, nežiūrėdamos atgal. Šlepetės ieškojo savo žmogaus, kuris į jas žiūrėtų su pagarba ir jomis rūpintųsi. Jos labai nuoširdžiai draugavo tarpusavyje ir vieną kitą vadino vardais. Pirma šlepetė su gėlytėmis – vardu Mikė. Ji graži, gera, rūpestinga, meili, nuoširdi, mėgstanti pasimaivyti ir šokti kaip zuikis, o antra šlepetė – su žvaigždėmis – Lukė. Ji protinga, linksma, nemeluojanti, pasitikinti savimi, paslaugi, rūpestinga, gudri, sumani. Trečiosios šlepetės vardas – Sizas. Na, jis išpieštas spalvotais traktoriais, mielas, stiprus, nekvailas, drąsuolis, linksmas, greitesnis už vėją. Po kelių valandų šlepetės labai pavargo ir nusprendė atsipūsti. Jos atsisėdo ant šaligatvio ir ilsėjosi, vėliau gulėdamos prieš mėnulį, svajojo, mąstė ir įtemptai galvojo. O tada išgirdo garsus aplinkui. Apsižvalgė ir pamatė tris šunis: Brisių, Takį, Linksmį. Brisius buvo pats pikčiausias šuo. Jis labai greitas, nelaimingas, mėgstantis vadovauti ir nedraugiškas. Jo kailis  juodas, ir ausytės taip pat juodos. Sizas didžiavosi ilgais ūsiukais, didelėmis letenytėmis, žaliomis akimis ir savo aukščiu. Takis yra pagyrus, linksmas, pavydus, nedraugiškas, piktas, niurzgus, bet dailus. Jis ilgas ir žemas, rudu kailiuku, su juodomis letenėlėmis, stačiomis ausytėmis, mėlynomis akytėmis ir gražia juoda nosyte. Linksmis, žinoma, yra linksmas, mielas, energingas, lėtas, juokingas, šoklus, žaismingas ir gudrus. Jis su pilku kailiuku, o uodega ilga, kuri visada juda, juokinga veidelio išraiška, trikampio formos ausytės, ilga smalsi nosytė ir tikrai labai dailus visas snukutis. 

                  Šunys greitai apsupo šlepetes ir ruošėsi jas sudraskyti. Šlepetės labai išsigando šunų. Jos pradėjo drebėti, verkti, kūkčioti, bet šunys nereagavo. Ir tik viena šlepetė atsiminusi, kad tikrus draugus nelaimėje pažinsi, nenorėjo, kad jos draugės būtų nuskriaustos. Ji sukaupė visą drąsą ir pasakė:

                  –  Aš esu Sizas. Esu gera šlepetė ir mano draugės yra geros. Manau, kad ir jūs esate geri šunys. Tai labai prašau mus paleisti.

  Šunys nepasidavė ir pradėjo garsiai garsiai skanduoti:

                  – Kova! Kova! Ji bus ilga… Ji bus ilga…

                  Šlepetei Sizui teko kovoti prieš Brisių. Kova vyko atkakliai. Kai šlepetės jau buvo beveik pralaimėjusios, išlindo katinas Haris. Jo juodas kailiukas žvilgėjo, trikampio formos ausytės buvo stačios, o ilgą uodegytę sukiojo į šonus, pailgas kūnelis judėjo lėtai ir grakščiai, žalios akys vikriai dairėsi aplinkui, judėjo net jo ilgi ūsiukai. Jis ir apgynė šlepetes. Šlepetės labai apsidžiaugė ir dėkojo katinui. Katinas buvo labai geras ir draugiškas. Ir jis parodė kelią, kur gyvena geri žmonės, kurie tikrai rūpinsis šlepetėmis. Haris sugrįžo namo pas savo šeimininkus, bet prižadėjo užsukti pas šlepetes pasikalbėti. Šlepetės iškeliavo ten, kur Haris sakė. Bet tą išsvajotą vietą nebuvo taip lengva pasiekti. Atrodė net neįmanoma.

                  Šlepetės keliavo tolyn. Ir štai joms iškilo antra kliūtis. Prieš juos greitkelis. Kaip tokioms šlepetėms jį pereiti? Laimei šalia buvo balta, miela, gera pelytė. Ji liepė jiems palaukti stebuklingo vidurnakčio. Atėjus vidurnakčiui, pelytė atvertė didelę, seną knygą, kuri buvo paslėpta pelytės slėptuvėje po žeme. Ji praskleidė knygos puslapius ir pakvietė ant jų užlipti šlepetes. Pelytė kažką tyliai kelis kartus sušnabždėjo ir ta knyga pakilo. Pasirodo, kad ji stebuklinga. Pelytė greitai perskraidino šlepetes per greitkelį. Kadangi pelytė gyveno gatvėje, šlepetės pakvietė ją keliauti kartu. Ėjo laikas – pelytė ir šlepetės pasiklydo. Gal ne ten nusuko?.. Keliautojai nerado teisingo kelio.

                  Prabėgus kiek tai laiko, pelytė su šlepetėmis rado ant suoliuko sėdintį benamį. Benamis atrodė skurdžiai: jo drabužiai buvo suplyšę, veidas ir rankos murzini, plaukai pašiaušti. Jis vienoje rankoje laikė laikraštį, o kitoje indelį, į kurį buvo įmestos kelios monetos. Benamis vilkėjo senais džinsais ir dryžuotais marškiniais, buvo apsirengęs megztinį su raudonu kapišonu ir dėvėjo oranžinę kepurę bei avėjo juodus batus. Draugai jau galvojo, kad jis žino, kur gyvena geri žmonės. Bet, deja, paklausus valkatos, ar jis kažką žino apie gerus žmones, kurie gyvena netoli, šis atsakė:                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   „Vieni žmonės bijo tai pripažinti, o kiti visai to nesigėdija, bet blogi darbai išlieka atmintyje ir visada skaudina, o geri darbai linksmina… Aš nežinau kelių, kur gyvena žmonės, o tuo labiau, kur gyvena žmogus,  kuris be nuodėmės. Tai negaliu nieko jums padėti. Atleiskite man.“

 Pelytė su šlepetėmis įmetė kelis eurus į indelį ir iš benamio tyliai išgirdo:

                  –Ačiū.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Draugai ėjo į kairę labai nusiminę. Jie jau galvojo, kad niekada neras žmogaus, kuris juos mylės. Tik staiga pro juos praskrido balandis paštininkas. Jis pristatinėjo laiškus žmonėms. Ir iš jo snapelio tiesiai ant šlepečių nukrito laiškelis, o ten buvo parašyta, kad žmogus, vardu Tadas, ieško nelaimingų daiktų ir gyvūnų. Jį galima rasti Ledų gatvėje, septintame name. O kur tai yra?             

                  Pelytė su šlepetėmis dar klaidžiojo. Netyčia jos pateko į tamsų mišką. Trakšt, trekšt, trukt ir iš krūmo išlindo kiškelis. Jis trepsėjo savo kojyte. Pelytė jo paklausė, ar jis žino, kur yra  Ledų gatvė. Bet kiškis atsakė, kad nežinąs ir pasakė, kad jo draugas tokius dalykus gerai nusimano. Šlepetės su pelyte nusekė per tamsų mišką. Prabėgus kelioms valandoms, jie pasekė tikslą. Zuikis padundeno į labai seną ąžuolą ir iš jo išskrido pelėda. Ji lėtai lėtai apsuko kelis ratus aplink zuikį ir didingai nusileido. Tada prisistatė, kad yra Povilas ir pristatė savo draugą zuikį, kurio vardas Piškis. Povilas papasakojo, kad yra labai išmintingas, mėgsta uogas, ypač mėlynes. Jas renka kiekvieną vasarą. Šlepetės ir pelytė suprato, kad Povilas yra protingas, linksmas, mielas, šnekus, draugiškas, dosnus, sąžiningas ir geras, o Piškis gudrus, greitas, šoklus, mielas, linksmas, išradingas, klajoklis, morkų valgytojas. Povilas pakvietė pasisvečiuoti pas jį: atsigerti arbatos su mėlynėmis, pavalgyti sausainių. Šlepetės su pelyte sutiko, nes jau buvo tamsu, o keliauti tamsoje baisu ir nejauku. Visi užsikūrė laužą ir stebėjo krentančias žvaigždes, kepė dar ir zefyrus. O atėjus laikui, nuėjo miegoti. Ryte atsikėlę pavalgė pusryčius, paklausė, kur yra Ledų gatvė. Pelėda pasakė.

                  Pamatė užrašą – tokį pat kaip laiške – nuėjo prie to namo, padundeno į duris, ir jas atidarė vyras. Jis pradėjo šokinėti iš džiaugsmo, apsikabino draugus ir juos suko ratu. Taip pelytė su šlepetėmis surado žmogų. Jis žinojo, kad visus reikia priimti ne pagal išvaizdą, o gerumą ir protą. Šeimininkas draugus priglaudė. Jis dirbo muziejuje. Apgyvendino šlepetes muziejuje gerai matomoje vietoje. Visiems labai patiko šlepetės. Laikui bėgant, muziejus tapo šlepečių namais.

                  Šlepečių šeimininkas, vardu Tadas, buvo labai geras bei tikintis stebuklais. Jis kiekvieną vakarą dainuodavo šlepetėms dainas, nes žinojo, kad dainuoja tas, kurio sąžinė rami, daina draugus gimdo, daina priešus tildo. Ir Tadas labai mėgo dirbti – juk darbas žmogų puošia, darbas – laimės šaltinis. Jis išleisdavo šlepetes naktį pasiausti, pažaisti kartu. O pelytė gyveno pas Tadą namuose. Ir Haris nepamiršo šlepečių. Kartais jis aplankydavo jas. Bet, jei nespėja, tai pas šlepetes užsuka per sapnus ir palinki geros dienos. Taip šlepetės gyveno ilgai ir laimingai.

***********************************************************************